sustandėjimas

sustandė́jimas sm. (1) MedŽ502 1. → sustandėti 1: Buvo tai natūrali senatvės pabaiga, gyslų sustandėjimas Vaižg. Pačiu būdingiausiu lūpos vėžio požymiu reikia laikyti opos kraštų sustandėjimą rš. 2. sustandėjusi vieta: Reikia rezorbuoti audinių sustandėjimus rš. \ standėjimas; sustandėjimas